K. Migonio nuotraukaMano vardas Inga. Esu pametusi galvą dėl batų. Man svarbu, kad jie turėtų išliekamąją vertę, išsiskirtų dizainu ir inovacijomis. Taip pat aš veliu batus. Po daugiau nei dešimties metų šio amato galiu drąsiai sakyti, kad man tai – įdomiausias ir tobuliausias darbas, kuris labiausiai  pasaulyje patinka ir, turbūt, patiks iki gyvenimo galo.

BURE BURE veltinių parduotuvė atsirado iš didžiulės meilės vienetiniams batams, kuri prasidėjo dar vaikystėje. Sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje, kurios analogas būtų dabartinė Šiaurės Korėja. Ten, kur visi statė vienodus namus, rengėsi tokiais pat rūbais, nešiojo iš mados neišeinančias šukuosenas ir “proscaj molodost” avalynę. Sovietų sąjungoje gauti ne iki skausmo įkyrėjusius “proscaj molodost” batus buvo labai sunku. Visi fabrikai siuvo pagal tą patį modelį, o prekės iš užsienio nepraeidavo geležinės uždangos. Todėl tėvų pastangos parūpinti savo vaikams tinkamus daiktus buvo kone herojiškos.

Mano pėdos augo nuolat, todėl kaskart pajutus, kaip batai darosi maži, mane apimdavo panika. Puikiai prisimenu parduotuvėje eilėmis, it sovietiniai kareiviai, sustatytus batus – tokius identiškai pilkus ir liūdnus. Aš spardydavausi, spyriodavausi ir atsisakydavau juos autis, kol mama neapsikentusi pradėdavo ieškoti alternatyvos. Kadangi mano tėtis buvo jūreivis, jis kartais įstengdavo atsivežti dovanų iš užsienio. O kai jam nepavykdavo, mama batus vis vien surasdavo kažkokiu stebuklingu, tuo metu man nesuvokiamu būdu.

Vaikystėje aš nuolat piešdavau. Nuo ryto iki vakaro. Piešdavau merginas skirtingais rūbais, tačiau nemokėjau pavaizduoti jų kojų. Kiekvieną kartą, kai nuo princesės suknelės krašto pieštukas nuslinkdavo žemyn ant tuščio popieriaus lapo, nežinodavau, kaip elgtis toliau: kaip nupiešti gražią koją ir ką daryti su pėdomis.

Prisimenu, kaip vieną dieną prie manęs priėjo senelis. Įdėmiai pažiūrėjęs į popieriaus lapą jis pasakė, kad kojas piešiu ne taip. Iš pradžių nesupratau, kaip tas senas senas ūsuotas senelis gali įvertinti princesės koją, tačiau kai jis, nutrynęs mano darbą, perpiešė pačias tobuliausias kojas su pačiais nuostabiausiais batais, aš nusprendžiau labai rimtai įvertinti jo patarimus.

Nuo to laiko, vos mokykloje parodydavau savo pieštas princeses, visi labai žavėdavosi puikiai pavaizduotomis kojomis ir batais.

Sovietmetis baigėsi, o aš suaugau ir įstojau į architektūrą.  Man patiko maketai, tūrinės formos, brėžiniai. Turėjau erdvinį suvokimą. Pirmaisiais ir antraisiais metais mokiausi šventai tikėdama, kad tapsiu architekte, tačiau vėliau, jau pradėjus maketus didinti iki namo dydžio, pajutau, jog nebemoku jų suvaldyti, nebegaliu paversti namo gražiu. Optimali forma, kurią pavykdavo sukurti, buvo ne didesnė nei žmogaus pėda. Visa kita – negerai.

Taip mečiau architektūros studijas.

Buvau dvidešimt devynerių ir dirbau grafikos dizainere, kai atradau medžiagą, apvertusią mano gyvenimą. Besiūlis, tobulai priglundantis, į natūralų žmogaus plauką labiausiai panašus veltinis sužavėjo iškart.  Iš jo galėjau pasigaminti bet ką – drabužius, batus, aksesuarus, interjero elementus…  

Pirmasis daiktas, kurį nuvėliau, buvo šlepetės. Jas pamačiusi mama mane pavadino trečios kartos batsiuviu ir papasakojo, jog senelis bei prosenelis taip pat buvo batsiuviai. Tiesiog sovietmečiu nebereikėjo meistrų, kurie rankomis siuva išskirtinius batus. Gi visi turėjo būti vienodi, visi turėjo dirbti fabrikuose.

Prisiminiau, kaip aš, pati to nesuprasdama, vaikystėje žaidžiau su atlikusiais kurpaliais ir senoviniais batsiuvio įrankiais. Tai štai kodėl senelis taip gerai mokėjo piešti princesių kojas ir batelius! Štai kodėl visi fabrikiniai sovietiniai batai man atrodydavo baisūs ir aš niekaip negalėdavau išsirinkti tinkamos naujos poros. Štai kodėl aš negaliu projektuoti namų! Nes aš esu trečios kartos batsiuvė!

Avalynės vėlimas mane užvaldė.  Maniakiškai keldavausi penktą ryto, kad prieš darbą spėčiau pavelti. Važiuodama į svečius, kraudavausi visą šlepetėms gaminti reikalingą įrangą. Tuo metu sukūriau sportbačius, įspiriamus batus, du, tris viename. Pradėjau darbus aplikuoti odomis, kaip tai darydavo mano senelis, atsisakiau bet kokių nereikalingų karpymų ar siūlių, išmokau velti taip, jog koja liestųsi tik prie natūralios medžiagos. Buvau tarsi savotiškas 3 d spausdintuvas: paėmusi pūkus, juos sulipdydavau į batus. Galiausiai visiškai mečiau grafikos dizainerės darbą.

Esu trijų vaikų mama. Žinau, kaip tėvams svarbu, kad jų šeimą suptų sveika aplinka, o drabužiai, kuriuos nešioja mažieji, būtų patogūs. Todėl  veldama negaliu sau leisti naudoti iš neaiškių gamintojų atsiųstą vilną, noriu sužinoti, kaip ji atsiranda,  visus procesus pamatyti pati.

Kai su šeima išsikėlėme į užmiestį, įkūrėme organinį ūkį, pradėjome vengti chemikalų, rūšiuoti, o sužinoję apie daikto mylias, nusprendėme jas taupyti…  Tada pasiryžome patys auginti avis. Viskas labai paprasta: kai nori velti kokybiškai, reikia geros vilnos. Vilna atsiranda nukirpus avis, vadinasi, reikia avių. Na o jei reikia avių, tai kodėl nepasirinkus tų, kurių genetinius resursus privalu išsaugoti? Nederlinga vietovė, kurioje gyvename,  tapo privalumu: žemės ūkio pramonės nepaliesta žemė išliko natūrali, tinkama senoviniams Škudžių veislės avelių organizmams.

Štai taip atsirado BURE BURE veltinių dirbtuvės ir šeimos ūkis „Avys miške“, kuriame dabar įtemptai sukasi mano vyras Kęstas, žaidžia trys mūsų vaikai. Nenorime žūtbūt auginti savo verslų: prikirpti daugiau vilnų ar privelti daugiau batų. Natūralumas ir kokybė mums svarbiau nei kiekybė, todėl darbuojamės neskubėdami, kiekvienam savo kūriniui skirdami rūpesčio bei dėmesio.

Manau, kad mes tiesiog pasirinkome dirbti tam, kad gyventume, o ne gyventi, kad dirbtume.